Pirmą kartą volframas buvo panaudotas kaitinamųjų siūlų gamybai. 1909 m. „American Coolidge“ (WD Coolidge) naudojo volframo miltelių presavimo, perlydymo, šlifavimo ir vielos traukimo procesus, kad pagamintų volframo vielą. Nuo tada volframo vielos gamyba sparčiai vystėsi. 1913 m. I. Langmuiras ir W. Rogersas išsiaiškino, kad volframo-torio viela (taip pat žinoma kaip torio-volframo viela) pasižymi geresnėmis elektronų emisijomis nei gryna volframo viela, ir pradėjo naudoti volframo-torio vielą, kuri plačiai naudojama ir šiandien. . 1922 m. buvo sukurta volframo viela, turinti puikų atsparumą slinkimui (vadinama legiruota volframo viela arba nenusvyrančia volframo viela), kuri buvo didelė pažanga tiriant volframinę vielą. Neslenkantis volframo siūlas yra puiki siūlų ir katodo medžiaga, plačiai naudojama. Šeštajame ir šeštajame dešimtmečiuose buvo atlikti platūs volframo lydinių tyrinėjimai ir tyrimai, tikintis sukurti volframo lydinius, kurie galėtų dirbti 1930-2760 laipsniu gaminant aukštos temperatūros dalis aviacijos ir kosmoso pramonei. Tarp jų yra daug tyrimų apie volframo renio lydinius. Taip pat buvo atlikti volframo lydymo ir apdirbimo bei formavimo technologijos tyrimai. Volframo luitai gaunami lydant sunaudojamą lanką ir elektronų pluoštą, o kai kurie gaminiai gaminami ekstruzijos ir plastiko apdirbimo būdu; tačiau lydymo ir liejimo luitai yra stambių grūdelių ir prasto plastiškumo. , Perdirbimas yra sudėtingas, o išeiga yra maža, todėl lydymosi plastiko apdirbimo technologija netapo pagrindiniu gamybos būdu. Be cheminio nusodinimo garais (CVD metodas) ir plazminio purškimo, kuriuo galima pagaminti labai nedaug produktų, miltelių metalurgija vis dar yra pagrindinis volframo gaminių gamybos būdas.